Kodėl didžiąją tautos dalį krato, išgirdus frazę "gyvūnų teisės"?

Ką tik pakankamai garsiai, kad suerzintų interneto žinių portalus mėgstančią visuomenės dalį, nuskambėjusi istorija su "2000km istorijos" žygio prie Juodosios jūros žirgais darkart parodė: jeigu lietuvis išgirsta ką nors panašaus į "gyvūno gerovės pažeidimas", "gyvūnų teisės", "gyvūnų globa", jį iškart suima sunkiai paaiškinamas rūstis ir didis pasipiktinimas. Nesvarbu, koks gyvūnas, kas ir kaip jį skriaudžia, kas mėgina padėti, o kas šaukiasi įstatymų - tik pamėgink papasakoti, kad gyvūnai turi teisę į pilnavertį ir orų gyvenimą, iškart pasipils įniršusios tautos komentarai, patyčios ir daugybė originalių patarimų, kaip galima geriau panaudoti laiką arba kokiais būdais galima paminėtą gyvūną (gyvūnus) utilizuoti pagal seną, bet vis dar gyvą priežodį - "nėra padaro - nėra problemos".

Sakoma, jog civilizacijos išsivystymo lygį parodo ne kas kita, o būtent požiūris į gyvūnus. Tokiu atveju, Lietuva vis dar velka kumščius pažeme: visuomenės nuomone, gyvulys yra gyvulys, žmogaus poreikiai ir ambicijos - aukščiau kažkokio šuns, katės, žirgo ar kitos gyvasties; gyvūnų globėjai ir gyvūnų teisių gynėjai - nykios, sentimentuose paskendusios žmogystos, neturinčios, ką veikti.

Kas gi tokio erzinančio ir keliančio pasipiktinimą yra veikloje, susijusioje su gyvūnų teisių apsauga ir globa? Dažniausias argumentas - pirma pasirūpinkit vaikais/neįgaliaisiais/benamiais. Bet juk niekas nesistengia neigti egzistuojančių socialinių problemų. Yra daugybė organizacijų, pašventusių savo veiklą joms. O mes renkamės gyvūnus. Kodėl? Nes žmonės pavertė juos savo augintiniais, savo laisvalaikio, susidomėjimo, sporto kompanijonais. Žmonės privertė juos gyventi taip, kad jie tenkintų jų poreikius. Žmonės turi į juos teisę. Na, o mes tenorime priminti, kad jei turi teisę - dera nepamiršti ir pareigos. Jei turi, globoji, mokai, treniruoji gyvūną - tavo pareiga ir užtikrinti jam tokias gyvenimo sąlygas, kokios yra arčiausiai gyvūno natūros. Sąlygas, nežalojančias gyvūno nei fiziškai, nei psichologiškai. Rodos, ne tiek ir daug, o ypač turint omenyje, kiek daug žmogui atiduoda gyvūnas.

Ir vis dėlto - piktinamasi. Šunų ir kačių globa, tiesa, jau kiek mažiau. Tačiau tik pamėgink užsiminti apie žirgo teises...Panašu, jog žirgas, arklys mūsų visuomenėje vis dar laikomas transporto ir darbo įrankiu. Tokia žemės ūkio arba sporto įranga: privalo dirbti, kiek tik pajėgia, na, o jei sugedo - nieko baisaus, išmesim ir imsim kitą. Juk gyvulys. Darbinis. Tai tegu ir dirba, kol kanopas užvers. Kokios dar teisės?
Norėtųsi tikėtis, jog stipriai perdedu. Tačiau garsusis, nuostabusis ir didžiavyriškas "Žygis su žirgais prie Juodosios jūros" suvokimą apie gyvūno gerovę ir jo teises labai greit grąžino į to paties Vytauto laikus (nors nenustebčiau, jei penkioliktojo amžiaus LDK žirgas buvo kur kas labiau gerbiamas, nei dabar). Pora toliau savo ego nematančių individų su pakankamai storomis kišenėmis susigalvojo keberiotis į balnus ir risnoti Juodosios jūros linkui. Rado bendraminčių. Idėja ir savotiška, ir žavi. Patyrę ir daugybę metų su ištvermės žirgais dirbantys specialistai kompanijai išdėstė: šaunu, pirmyn, tik štai žirgus reikėtų ruošti bent porą-trejetą metų, specialius, gerai pritaikytus balnus įsigyti, specialų racioną žirgams sudaryti, poilsio laiką numatyti, kitaip žirgai ir neatlaikyti gali, ir susižaloti, ir nebepataisomai organizmus nualinti. Kompanija pakarpė auselėmis, trejetą mėnesių palakstė po laukus ir nusprendė, kad to pakanka. Iš 15 žirgų Juodąją jūrą pasiekė ir namo grįžo keturiolika - vienas pakeliui krito. Pasak šauniųjų žygeivių, visi grįžę žirgai - puikios formos, tiesą sakant, netgi geresnės, nei buvo prieš žygį. Štai tie puikios formos ir idealios sveikatos žirgai:

Negana to, kad dėl neatsakingo pasiruošimo visi grįžo sužalotomis nugaromis, sulysę, patemptomis sausgyslėmis, išsekę ir nualinti, šauniajai žygeivių kompanijai to neužtenka. Leidę keletą dienų pailsėti, šiuos žirgus didžiavyriai ėmė treniruoti ištvermės jojimo varžyboms.
Kaip kitaip visa tai pavadinti, jei ne atviru, viešu tyčiojimusi iš gyvūno gerovės ir gyvūno teisių? Ir jei tokie dalykai viešai pateikiami kaip žygdarbiai, nebeverta vėliau stebėtis, kad kažkur žmogus badu numarino aštuonis arklius, pramogos dėlei peršovė žirgui pilvą ar vertė sportuoti traumuotą kumelę ir taip pavertė ją neįgalia visam gyvenimui. Jei visuomenė žavisi ir ploja, už viso reklaminio šou nepastebėdama gyvūno kančios, vadinasi, duodama žalia šviesa su arkliais daryti, ką tik nori. O ypač - jei tai daroma dėl Idėjos.
Žinoma, ŽGA negalėjo tylėti. Tačiau vietoje civilizuotos diskusijos atgal gavome tik sarkastiškų komentarų laviną. Pateikėme faktus, specialistų komentarus, žirgų nuotraukas. Rezultatas? Įnirtusi tauta: kokios dar arklio teisės - aš dar daugiau dirbu, ir nieko. Žemaitukas - tvirtas žirgas, ko čia zyziat. Išties, žemaitukai įrodė savo ištvermę. Tik klausimas - ištvermę atlaikyti beprotiškus krūvius nepasiruošus ir su trinančiais balnais ar ištvermę kęsti skausmą?...

Beje, apie anksčiau minėtą tyrimą. Daug netuščiažodžiaujant, rezultatas buvo štai toks:
Taip taip, tai - žirgo kailis. Plačiau visą istoriją aprašė 15min: http://www.15min.lt/naujiena/augintiniai/ivykiai/zirgu-skriaudiko-baudos-nesutramdo-172-117372 , o jeigu trumpai - nors buvome tikri, kad trejetas žirgų kankinimo metų turėtų pripildyti ir VMVT kantrybės taurę, klydome. Gavosi tik dar vienas galvelių padaužymas į sieną.
Kažkada Teisėsaugai dar darydavo įspūdį spaudos įsikišimas. Dabar nebe. Nei laikraščiai, nei TV, nei patys įkyriausi ir atkakliausi žurnalistai. Abejingumas šiemet išplito kaip virusas.
Tai nereiškia, kad jau ėmėm mosikuotis baltom vėliavėlėm ir skelbti kapituliacijos. Tiesiog galvojame apie naują taktiką: įkyrėjimo. Dažnai valdininkas pajunta norą kažką nuveikti tik tuomet, jei yra visiškai užknistas ir išvestas iš kantrybės bei mato, kad vienintelė išeitis atsikratyti įkyriai prikibusių piliečių yra galų gale atkreipti dėmesį.
Kas čia žino, gal pasiteisins.