Kodėl didžiąją tautos dalį krato, išgirdus frazę "gyvūnų teisės"?

Ką tik pakankamai garsiai, kad suerzintų interneto žinių portalus mėgstančią visuomenės dalį, nuskambėjusi istorija su "2000km istorijos" žygio prie Juodosios jūros žirgais darkart parodė: jeigu lietuvis išgirsta ką nors panašaus į "gyvūno gerovės pažeidimas", "gyvūnų teisės", "gyvūnų globa", jį iškart suima sunkiai paaiškinamas rūstis ir didis pasipiktinimas. Nesvarbu, koks gyvūnas, kas ir kaip jį skriaudžia, kas mėgina padėti, o kas šaukiasi įstatymų - tik pamėgink papasakoti, kad gyvūnai turi teisę į pilnavertį ir orų gyvenimą, iškart pasipils įniršusios tautos komentarai, patyčios ir daugybė originalių patarimų, kaip galima geriau panaudoti laiką arba kokiais būdais galima paminėtą gyvūną (gyvūnus) utilizuoti pagal seną, bet vis dar gyvą priežodį - "nėra padaro - nėra problemos".

Sakoma, jog civilizacijos išsivystymo lygį parodo ne kas kita, o būtent požiūris į gyvūnus. Tokiu atveju, Lietuva vis dar velka kumščius pažeme: visuomenės nuomone, gyvulys yra gyvulys, žmogaus poreikiai ir ambicijos - aukščiau kažkokio šuns, katės, žirgo ar kitos gyvasties; gyvūnų globėjai ir gyvūnų teisių gynėjai - nykios, sentimentuose paskendusios žmogystos, neturinčios, ką veikti.

Kas gi tokio erzinančio ir keliančio pasipiktinimą yra veikloje, susijusioje su gyvūnų teisių apsauga ir globa? Dažniausias argumentas - pirma pasirūpinkit vaikais/neįgaliaisiais/benamiais. Bet juk niekas nesistengia neigti egzistuojančių socialinių problemų. Yra daugybė organizacijų, pašventusių savo veiklą joms. O mes renkamės gyvūnus. Kodėl? Nes žmonės pavertė juos savo augintiniais, savo laisvalaikio, susidomėjimo, sporto kompanijonais. Žmonės privertė juos gyventi taip, kad jie tenkintų jų poreikius. Žmonės turi į juos teisę. Na, o mes tenorime priminti, kad jei turi teisę - dera nepamiršti ir pareigos. Jei turi, globoji, mokai, treniruoji gyvūną - tavo pareiga ir užtikrinti jam tokias gyvenimo sąlygas, kokios yra arčiausiai gyvūno natūros. Sąlygas, nežalojančias gyvūno nei fiziškai, nei psichologiškai. Rodos, ne tiek ir daug, o ypač turint omenyje, kiek daug žmogui atiduoda gyvūnas.

Ir vis dėlto - piktinamasi. Šunų ir kačių globa, tiesa, jau kiek mažiau. Tačiau tik pamėgink užsiminti apie žirgo teises...Panašu, jog žirgas, arklys mūsų visuomenėje vis dar laikomas transporto ir darbo įrankiu. Tokia žemės ūkio arba sporto įranga: privalo dirbti, kiek tik pajėgia, na, o jei sugedo - nieko baisaus, išmesim ir imsim kitą. Juk gyvulys. Darbinis. Tai tegu ir dirba, kol kanopas užvers. Kokios dar teisės?
Norėtųsi tikėtis, jog stipriai perdedu. Tačiau garsusis, nuostabusis ir didžiavyriškas "Žygis su žirgais prie Juodosios jūros" suvokimą apie gyvūno gerovę ir jo teises labai greit grąžino į to paties Vytauto laikus (nors nenustebčiau, jei penkioliktojo amžiaus LDK žirgas buvo kur kas labiau gerbiamas, nei dabar). Pora toliau savo ego nematančių individų su pakankamai storomis kišenėmis susigalvojo keberiotis į balnus ir risnoti Juodosios jūros linkui. Rado bendraminčių. Idėja ir savotiška, ir žavi. Patyrę ir daugybę metų su ištvermės žirgais dirbantys specialistai kompanijai išdėstė: šaunu, pirmyn, tik štai žirgus reikėtų ruošti bent porą-trejetą metų, specialius, gerai pritaikytus balnus įsigyti, specialų racioną žirgams sudaryti, poilsio laiką numatyti, kitaip žirgai ir neatlaikyti gali, ir susižaloti, ir nebepataisomai organizmus nualinti. Kompanija pakarpė auselėmis, trejetą mėnesių palakstė po laukus ir nusprendė, kad to pakanka. Iš 15 žirgų Juodąją jūrą pasiekė ir namo grįžo keturiolika - vienas pakeliui krito. Pasak šauniųjų žygeivių, visi grįžę žirgai - puikios formos, tiesą sakant, netgi geresnės, nei buvo prieš žygį. Štai tie puikios formos ir idealios sveikatos žirgai:

Negana to, kad dėl neatsakingo pasiruošimo visi grįžo sužalotomis nugaromis, sulysę, patemptomis sausgyslėmis, išsekę ir nualinti, šauniajai žygeivių kompanijai to neužtenka. Leidę keletą dienų pailsėti, šiuos žirgus didžiavyriai ėmė treniruoti ištvermės jojimo varžyboms.
Kaip kitaip visa tai pavadinti, jei ne atviru, viešu tyčiojimusi iš gyvūno gerovės ir gyvūno teisių? Ir jei tokie dalykai viešai pateikiami kaip žygdarbiai, nebeverta vėliau stebėtis, kad kažkur žmogus badu numarino aštuonis arklius, pramogos dėlei peršovė žirgui pilvą ar vertė sportuoti traumuotą kumelę ir taip pavertė ją neįgalia visam gyvenimui. Jei visuomenė žavisi ir ploja, už viso reklaminio šou nepastebėdama gyvūno kančios, vadinasi, duodama žalia šviesa su arkliais daryti, ką tik nori. O ypač - jei tai daroma dėl Idėjos.
Žinoma, ŽGA negalėjo tylėti. Tačiau vietoje civilizuotos diskusijos atgal gavome tik sarkastiškų komentarų laviną. Pateikėme faktus, specialistų komentarus, žirgų nuotraukas. Rezultatas? Įnirtusi tauta: kokios dar arklio teisės - aš dar daugiau dirbu, ir nieko. Žemaitukas - tvirtas žirgas, ko čia zyziat. Išties, žemaitukai įrodė savo ištvermę. Tik klausimas - ištvermę atlaikyti beprotiškus krūvius nepasiruošus ir su trinančiais balnais ar ištvermę kęsti skausmą?...

Beje, apie anksčiau minėtą tyrimą. Daug netuščiažodžiaujant, rezultatas buvo štai toks:
Taip taip, tai - žirgo kailis. Plačiau visą istoriją aprašė 15min: http://www.15min.lt/naujiena/augintiniai/ivykiai/zirgu-skriaudiko-baudos-nesutramdo-172-117372 , o jeigu trumpai - nors buvome tikri, kad trejetas žirgų kankinimo metų turėtų pripildyti ir VMVT kantrybės taurę, klydome. Gavosi tik dar vienas galvelių padaužymas į sieną.
Kažkada Teisėsaugai dar darydavo įspūdį spaudos įsikišimas. Dabar nebe. Nei laikraščiai, nei TV, nei patys įkyriausi ir atkakliausi žurnalistai. Abejingumas šiemet išplito kaip virusas.
Tai nereiškia, kad jau ėmėm mosikuotis baltom vėliavėlėm ir skelbti kapituliacijos. Tiesiog galvojame apie naują taktiką: įkyrėjimo. Dažnai valdininkas pajunta norą kažką nuveikti tik tuomet, jei yra visiškai užknistas ir išvestas iš kantrybės bei mato, kad vienintelė išeitis atsikratyti įkyriai prikibusių piliečių yra galų gale atkreipti dėmesį.
Kas čia žino, gal pasiteisins.

Kasam karo kirvį

Lietuvoje įstatymai negalioja.

Veikiau, nelabai kam įdomu, kad jie apskritai egzistuoja. Eilinį pilietį dar galima jei ne pateisinti, tai bent daugmaž suprasti. Šit kodėl įstatymų vykdytojams jų darbas neįdomus - gili paslaptis. Moka per mažai, valdžia nervina, dirbti reikia. Išties, užduotis nelengva.

Jei įmonė dirba nepelningai, savininkas ieško būdų, kaip tai pakeisti, nes žino, kad bankrutuos. Jei kokia valstybinė institucija dirba neefektyviai, ją kontroliuojanti kita valstybinė institucija tiesiog nusisamdo geresnius PR atstovus. Arba dar paprasčiau: Atsisako Nuo Komentarų. Nes žino, kad jei ir bankrutuos - kažkas tik truputėlį papyks spaudoje, eteryje ar ant kurio nors viršininkučio kilimėlio. Simboliškai.

Geros naujienos tos, kad naujoji Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo redakcija jau atsidūrė Seime. Jei ši irgi gan įstabi institucija sugebės patvirtinti naują įstatymą, gal tada pagaliau nors kiek prašviesės gyvūnų apsaugos horizontai. Naujoje redakcijoje kur kas griežčiau apibrėžta, kas yra žiaurus elgesys su gyvūnais, gyvūno kankinimas, numatyti gyvūnų konfiskavimo būdai ir apibrėžta, kaip kankinamo ar neprižiūrimo gyvūno savininką galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tad neliks bent jau vieno - beje, itin populiaraus - pasiteisinimo: "nieko negalime padaryti, įstatymas neapibrėžia...".

O kol kas - kaip visada. Žmogučiai, mėgstantys pašaudyti į žirgus, užsimirštantys, kad žirgams reikia valgyti, laikantys juos už spygliuotų vielų ir nesivarginantys net veterinaro iškviesti, kai žirgas į tas pačias tvoras susižaloja...Dideli Arklių Žinovai, kurie įsivaizduoja, kad žirgo kanopų tvarkymas - bereikalingas pinigų švaistymas kažkokiam manikiūrui, dehelminitacija - miesčionių išmislas, o gardų valymas - beprasmė laiką gaišinanti veikla...Profesionalūs Veisėjai, nesugebandys suregistruoti savo augintinių, atiduodantys prieauglį skerdykloms, o kritusį kumeliuką atiduodantys šuniui pusryčiams...Kaimo dėduliai, žalojantys arkliams kojas grandinių pančiais ir paliekantys juos pririštus be vandens prie 40 laipsnių karščio po tiesioginiais saulės spinduliais, kinkantys į tonas sveriančius šieno vežimus ir paskui žinovo balsais porinantys, kad 12 metų arklys jau senas, jau reiks vežti į mėsytę...Etc, etc, etc. Visi šie žmonės dažniausiai net nepatenka inspektorių akiratin, o patekę atsiperka įspėjimu ar poros šimtų litų bauda. Ir vėl ramu.

Ką gi, viskas turi ribas. Jei vietinės tarnybos žirgų kankintojui nesugeba nieko padaryti per trejetą metų, galbūt sugebės pagrindinė tarnyba ir policija. Trejetas žirgų žalojimo, šaudymo, marinimo badu, besaikio fizinio krūvio ir nepriežiūros metų vis dėlto yra per daug net lietuviškame kontekste. Dėsim visas pastangas, kad tai baigtųsi. Jei mums pavyks, gerbiamam Žirgų Žinovui teks atsisveikinti net tik su nemaža pinigų suma susimokėti baudoms, bet ir žirgais. Tikimės, visam laikui.

Kol kas negalime atskleisti detalesnės informacijos, nes šiuo metu svarbu konfidencialumas, tačiau, kai tik tyrimas prasidės, pranešim visas detales ir prašysim jūsų visų pagalbos.

Palinkėkite stiprybės!

Nauji namai ir nauji žirgai

Finalmente!!!

Po ilgai trukusių kraustynių ir chaoso pagaliau galim krykštauti: ŽGA turi namus!
Ne išnuomotą ganyklą, ne keletą gardų, kuriais laikinai leidžia naudotis geri žmonės - pagaliau gabalėlį nuosavos žemės, kurioje jau pradėjome po truputį kurtis.

Kūrimosi, įkurtuvių ir, be abejo, kūrybos procesai vyksta civilizacijos beveik nepaliestame kampelyje netoli Kernavės. Aplink - kalvos, pievos ir miškai, horse - friendly kaimynai ir, svarbiausia, didžiuliai ganyklų plotai, kuriuos jau spėjo teigiamai įvertinti tiek kanopiniai ŽGA senbuviai, tiek trejetas naujokų.

Svajukų dramblionės

Aišku, kurtuvės spėjo labai greitai nuleisti ant žemės: nuo spangimo apie per porą mėnesių išdygsiančias vakarietiškas arklides, maniežą, aikštelę, pašarų ir inventoriaus pastatus, žirgų dušus ir vaikštykles labai greitai perėjome prie kur kas kuklesnių projektų - elektrinio piemens, lauko gardų ir šieno bei grūdų apsirūpinimo žiemai. O kur dar veterinarų, kalvių ir stomatologų paieškos, žirgų tarpusavio aiškinimosi niuansai ir kanopų beigi dantų pėdsakų tepliojimas antiseptikais (aiškinimasis vyko kiek smurtingai:)

Dešinėje - pagrindinis riaušių organizatorius, keturmetis eržilas Babilonas, mūsų kaimynės, mūzos ir globėjos Vilijos išpirktas iš žirgyno, ketinusio šį žirgą išsiųsti į skerdyklas. Visiškai nieko neišmanydama apie žirgus ir nemokėdama joti, Vilija nuo mėsininko išgelbėjo ne tik Babiloną, bet ir jauną darbinukę Kizę, kuri šiuo metu jau turi trijų mėnesių strakalą - kumeliukę Vėjūnę.
Kizė - mieliausias arkliukas pasaulyje, kuri savo gelbėtoją Viliją sekioja it šunelis. Babilonas vis dar nusiteikęs karingai, tačiau ir jis jau leidžiasi šukuojamas, duoda valyti kanopas ir pernelyg nesididžiuoja pašuoliuoti laukais su raiteliu ant nugaros. Jaukinamės ir draugaujamės pamažu - bet užtikrintai:) Keturios mėlynės nuo taiklių spyrių, numintos kojos ir dantų žymės ant rankos - visai padori kaina mėginant prisikalbinti du metus žmogaus prisilietimo nemačiusį ir šiaip identiteto paieškose pasiklydusį jauną eržilą:)

Andergraundas

Taigi, kas toliau?..Ogi pogrindis. Iki pavasario uoliai slėpsimės pakernavės kalvose, jaukinsimės tris Vilijos padaužas, gydysim Rudvilsą su Ajeru, rūpinsimės dietomis, dantimis, kanopomis ir raumenų auginimu, užsiiminėsim medinių aptvarų statybomis, pašarų saugojimu nuo stichijų, šildomų girdyklų įrenginėjimu ir kita arkline buitimi. Veikiausiai užtruksim atsakinėdami į el.pašto laiškus, truputį rečiau reikšimės feisbukuose, forumuose ir kituose interneto tyruose, tačiau pavasarį, per ketvirtąjį ŽGA gimtadienį, jau lauksime svečiuose. Visų: prijaučiančių, dalyvaujančių, besidominčių, abejojančių, palaikančių ar tiesiog smalsaujančių. O kol kas prašome palinkėti sėkmės, kokybiško šieno ir gražaus rudens!

Elektroninis siautėjimas

Kai kas nors išgirsta apie ŽGA, asociacijos dažniausiai - tos pačios.
Jautriasieliai paprastai įsivaizduoja, kad ŽGA nariai medituoja žaliose ganyklose tarp kaimenės didžiaakių žirgų; šukuoja jiems karčius, Mąsliai Žvelgdami Į Tolį; dalijasi su jais morkytėmis ir lopšinėmis; visaip kaip Teisingai jodinėja po miškus irgi laukus; valo kanopas, ausis ir gardus ir, be kita ko, telepatijos galia ramina sunkaus charakterio "prieglaudukus".
Kovingai nusiteikusios būtybės mato ŽGA-SWAT, šturmuojantį Blogų Žmonių tvartukus ir skladukus, plėšte išplešiantį bejėgius kankinamus arklius iš pančių, grandinių, bado, tų pačių ankštų tvartukų ir skladukų; arba ŽGA - PETA, naktimis tyliai vagiančią skriaudžiamus žirgus iš Neteisingų savininkų.
Logika ir žodžio galia pasikliaujantys piliečiai regi ŽGA - URM, diplomatiškai ir elegantiškai besiriejančią su įstatymų sergėtojais bei vykdytojais, lobinančią politikus ir šiaip Įtakingus Asmenis, rengiančią konferencijas ir seminarus žirgų gerovės švietimo temomis bei tvarkingai komentuojančią Situaciją Su Žirgais Lietuvoje įv. plauko žiniasklaidos priemonėms.

Et. Visose trijose vizijose yra dalis tiesos. Bet šiandien ŽGA - Elektroninis Balsas. Visą, pabrėžiu, visą dieną ŽGA neveikia nieko kito, kaip tik tupi aštuntam aukšte Vilniaus gatvėj ir transliuoja eterin naujienas, prašymus, skelbimus, straipsnius, registruoja plaukte plaukiančias anketas, ūbauja feisbuko tyruose ir forumų tundrose. Visą. Dieną.

Gerai, kad diena baigiasi ir nepaisant lietaus galima važiuoti pašukuoti karčių ir pakasyti ausų...